Neištikimybė, smurtas, šeimos palikimas, ilgalaikis nesirūpinimas šeima – tokiose situacijose žmogui dažnai svarbu ne tik nutraukti santuoką, bet ir tai, kad būtų įvardyta, dėl kieno elgesio ji iširo.

Lietuvos teisė leidžia reikalauti nutraukti santuoką dėl vieno sutuoktinio kaltės. Tačiau teisine prasme kaltė nėra vien moralinis vertinimas, kad vyras ar žmona buvo „blogas sutuoktinis“. Teismas turi nustatyti įstatyme reikšmingas aplinkybes, o jas nurodanti šalis turi būti pasirengusi savo teiginius pagrįsti.

Kaltės nustatymas gali turėti ir konkrečių teisinių pasekmių, todėl prieš pradedant bylą verta suprasti tris dalykus: kas pagal įstatymą laikoma sutuoktinio kalte, ką reikės įrodyti ir ką praktiškai pakeis teismo išvada, kad dėl santuokos iširimo kaltas vienas iš sutuoktinių.

Kada galima reikalauti skyrybų dėl sutuoktinio kaltės?

Civilinio kodekso 3.60 straipsnis numato, kad sutuoktinis gali reikalauti nutraukti santuoką, jeigu ji faktiškai iširo dėl kito sutuoktinio kaltės.

Sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas.

Taigi vien konflikto, charakterių nesutapimo ar fakto, kad žmonės nebenori gyventi kartu, savaime nepakanka kaltės klausimui išspręsti. Reikia vertinti konkretų sutuoktinio elgesį ir jo reikšmę santuokos iširimui.

Jeigu situacija konfliktinė ir reikia įvertinti, ar konkrečios aplinkybės gali būti pagrindas skyryboms dėl kaltės, galima kreiptis dėl šeimos teisės konsultacijos ir pagalbos skyrybų byloje.

Kada įstatymas preziumuoja sutuoktinio kaltę?

Civilinis kodeksas išskiria keturis atvejus, kai preziumuojama, kad santuoka iširo dėl kito sutuoktinio kaltės:

• sutuoktinis yra nuteisiamas už tyčinį nusikaltimą;
• yra neištikimas;
• žiauriai elgiasi su kitu sutuoktiniu arba šeimos nariais;
• paliko šeimą ir daugiau kaip vienerius metus visiškai ja nesirūpina.

Žodis „preziumuojama“ čia labai svarbus.

Tai nereiškia, kad ieškinyje pakanka parašyti „sutuoktinis buvo neištikimas“ ir teismas automatiškai pripažins jo kaltę. Faktines aplinkybes, kuriomis remiamasi, vis tiek reikia pagrįsti.

Tačiau nustačius vieną iš įstatyme tiesiogiai nurodytų aplinkybių veikia įstatymo nustatyta kaltės prezumpcija.

Neištikimybė: ar jos pakanka skyryboms dėl kaltės?

Neištikimybė yra vienas aiškiai Civiliniame kodekse nurodytų atvejų, kai preziumuojama sutuoktinio kaltė dėl santuokos iširimo.

Tačiau praktinis klausimas paprastai būna ne „ar neištikimybė svarbi?“, o kaip ją įrodyti.

Vien įtarimas, pasikeitęs sutuoktinio elgesys ar įsitikinimas, kad jis turi kitą žmogų, nėra tas pats, kas teismui pateikiami faktiniai duomenys.

Priklausomai nuo konkrečios situacijos, reikšmingi gali būti teisėtai gauti elektroniniai duomenys, susirašinėjimas, nuotraukos, liudytojų parodymai, dokumentai ar kitos aplinkybės. Teismas vertina ne vien pavienį įrodymą, bet jų visumą.

Todėl prieš renkant kuo daugiau medžiagos verta pirmiausia atsakyti į klausimą: kokį konkretų faktą šiuo įrodymu siekiama patvirtinti?

Ar galima slapta tikrinti sutuoktinio telefoną ir paskyras?

Konfliktinių skyrybų metu noras surasti įrodymų suprantamas, tačiau tai nereiškia, kad įrodymus galima rinkti bet kokiu būdu.

Nereikėtų savavališkai jungtis prie kito žmogaus elektroninio pašto, socialinių tinklų, debesijos paskyrų ar kitų privačių sistemų vien tam, kad būtų surasta kompromituojanti informacija.

Skyrybų byla nesuteikia teisės pažeisti kito asmens privatumo ar kitų įstatymų.

Todėl įrodymų strategiją verta vertinti ne pagal principą „kuo daugiau, tuo geriau“, o pagal tris kriterijus: ar informacija reikšminga bylai, ar ją galima patikimai susieti su įrodinėjamu faktu ir ar ji gauta teisėtai.

Žiaurus elgesys – ne vien fizinis smurtas

Civilinis kodeksas tarp kaltės prezumpcijų nurodo žiaurų elgesį su kitu sutuoktiniu arba šeimos nariais.

Tokiose bylose gali būti reikšmingos labai skirtingos aplinkybės. Priklausomai nuo konkretaus atvejo, įrodymai gali būti policijos ar kitų institucijų dokumentai, medicininiai duomenys, teismų procesiniai dokumentai, susirašinėjimas, liudytojų parodymai ir kita teisėtai gauta informacija.

Svarbu vertinti ne vien pavienį konfliktą, bet visą faktinę situaciją ir tai, ar elgesys atitinka Civiliniame kodekse nustatytą kaltės kriterijų.

Jeigu santykiuose yra smurto artimoje aplinkoje požymių, pirmasis klausimas turi būti žmogaus ir vaikų saugumas, o ne vien būsimos skyrybų bylos taktika.

Kada šeimos palikimas gali reikšti kaltę?

Vien tai, kad vyras ar žmona išsikraustė iš bendro būsto, savaime dar nereiškia, kad teismas pripažins šį sutuoktinį kaltu dėl santuokos iširimo.

Civilinio kodekso prezumpcija suformuluota konkrečiau: sutuoktinis turi būti palikęs šeimą ir daugiau kaip vienerius metus visiškai ja nesirūpinti.

Todėl reikia vertinti ne vien adresą, kuriuo žmogus gyvena.

Svarbu, kodėl sutuoktiniai pradėjo gyventi atskirai, ar buvo rūpinamasi vaikais, šeimos poreikiais ir finansiniais įsipareigojimais, kaip klostėsi jų santykiai ir kokios kitos aplinkybės lydėjo faktinį gyvenimą atskirai.

Pavyzdžiui, žmogaus išsikraustymas dėl ilgalaikio konflikto nėra automatiškai tapatus šeimos palikimui ir visiškam nesirūpinimui ja.

Ar galima nustatyti kaltę, jeigu nėra nė vienos iš keturių prezumpcijų?

Taip.

Keturi Civiliniame kodekse išvardyti atvejai nėra baigtinis visų įmanomų santuokinių pareigų pažeidimų sąrašas. Jie svarbūs tuo, kad įstatymas būtent su jais sieja kaltės prezumpciją.

Bendrasis kriterijus yra platesnis: turi būti nustatytas esminis sutuoktinio pareigų pažeidimas, dėl kurio bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas.

Todėl nestandartinėje situacijoje svarbu ne bandyti bet kokia kaina „įsprausti“ faktus į neištikimybės ar šeimos palikimo kategoriją, o teisiškai įvertinti konkretų elgesį ir jo reikšmę santuokos iširimui.

O jeigu kitas sutuoktinis sako, kad kaltas esate jūs?

Tai visiškai reali ginčo dalis.

Sutuoktinis, kuriam pareikštas ieškinys dėl santuokos nutraukimo dėl jo kaltės, gali prieštarauti ir nurodyti faktus, kurie, jo nuomone, patvirtina, kad santuoka iširo dėl ieškovo kaltės.

Teismas, įvertinęs bylos aplinkybes, gali pripažinti, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės.

Tai reiškia, kad ieškinys dėl kito sutuoktinio kaltės nėra vienpusis procesas, kuriame teismas nagrinės tik vieno žmogaus pateiktą santykių versiją.

Kita pusė galės gintis, teikti savo įrodymus ir reikšti argumentus dėl ieškovo elgesio.

Todėl dar prieš kreipiantis į teismą verta kritiškai įvertinti ne tik savo turimus įrodymus, bet ir tai, kokias aplinkybes gali nurodyti sutuoktinis.

Kas pasikeičia, jeigu teismas pripažįsta abiejų sutuoktinių kaltę?

Civilinis kodeksas nustato, kad pripažinus, jog santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, atsiranda tokios pačios pasekmės kaip nutraukus santuoką bendru sutuoktinių sutikimu.

Tai viena iš priežasčių, kodėl prieš pradedant ilgą ginčą dėl kaltės verta įvertinti galimą galutinį rezultatą.

Jeigu abi pusės turi rimtų argumentų viena prieš kitą, procesas gali būti ilgas ir konfliktiškas, o galutinė teismo išvada nebūtinai bus tokia, kokios tikėjosi ieškinį pateikęs žmogus.

Ar kaltas sutuoktinis automatiškai praranda pusę turto?

Ne.

Tai vienas dažniausių mitų apie skyrybas dėl kaltės.

Jeigu teismas pripažįsta, kad santuoka iširo dėl vyro ar žmonos kaltės, tai savaime nereiškia, kad kaltas sutuoktinis praras savo dalį bendrame būste, santaupose ar kitame santuokoje įgytame turte.

Turto padalijimui taikomos atskiros Civilinio kodekso taisyklės. Vertinama, koks turtas yra bendras, koks asmeninis, kokios yra prievolės ir ar konkrečiu atveju egzistuoja įstatyme nustatytas pagrindas nukrypti nuo bendrųjų turto dalijimo taisyklių.

Todėl formulė „įrodysiu neištikimybę ir gausiu visą būstą“ Lietuvos šeimos teisėje neveikia.

Kaltė dėl santuokos iširimo ir sutuoktinių turto padalijimas yra susiję su tomis pačiomis skyrybomis, tačiau tai nėra tas pats teisinis klausimas.

Kokių realių teisinių pasekmių gali turėti kaltės nustatymas?

Čia kaltės klausimas tampa gerokai praktiškesnis.

Civilinio kodekso 3.70 straipsnis numato konkrečias santuokos nutraukimo dėl vieno sutuoktinio kaltės pasekmes.

Jeigu santuoka nutraukta dėl vieno sutuoktinio kaltės, kaltas sutuoktinis praranda teises, kurias įstatymai ar vedybų sutartis suteikia išsituokusiam asmeniui, įskaitant teisę į išlaikymą.

Kitas sutuoktinis gali reikalauti iš kalto sutuoktinio atlyginti su santuokos nutraukimu susijusią turtinę žalą ir dėl santuokos nutraukimo padarytą neturtinę žalą.

Įstatymas taip pat numato tam tikras pasekmes dėl sutuoktinių vienas kitam dovanotų daiktų.

Tai jau realios teisinės pasekmės, todėl kaltės klausimas kai kuriose bylose nėra vien principinis noras išgirsti teismo sprendime, kuris sutuoktinis buvo teisus.

Ar galima reikalauti neturtinės žalos atlyginimo?

Civilinio kodekso 3.70 straipsnyje tokia teisė numatyta: sutuoktinis gali reikalauti iš kalto dėl santuokos nutraukimo sutuoktinio atlyginti dėl santuokos nutraukimo padarytą neturtinę žalą.

Tačiau vien kaltės nustatymas nereiškia, kad teismas automatiškai priteis bet kokią ieškinyje įrašytą sumą.

Reikalavimas dėl žalos turi būti tinkamai suformuluotas ir pagrįstas, o jo dydį bei kitas reikšmingas aplinkybes vertina teismas.

Todėl jeigu kartu su skyrybomis ketinama reikalauti turtinės ar neturtinės žalos atlyginimo, šį klausimą verta įvertinti dar prieš rengiant ieškinį.

Kaltė gali turėti reikšmės ir sutuoktinio pavardei

Yra ir mažiau žinoma Civilinio kodekso taisyklė.

Paprastai po santuokos nutraukimo sutuoktinis gali pasilikti santuokinę arba iki santuokos turėtą pavardę. Tačiau jeigu santuoka nutraukta dėl vieno sutuoktinio kaltės, kito sutuoktinio reikalavimu teismas gali uždrausti kaltam sutuoktiniui pasilikti santuokinę pavardę.

Įstatymas numato svarbią išimtį – toks draudimas netaikomas, kai sutuoktiniai turi bendrų vaikų.

Tai nėra dažniausiai skyrybų byloje sprendžiamas klausimas, tačiau jis gerai parodo, kad kaltės nustatymas gali sukelti konkrečias teisines pasekmes, apie kurias žmonės prieš procesą dažnai nežino.

Ar prieš skyrybas dėl kaltės reikalinga mediacija?

Santuoka dėl vieno sutuoktinio kaltės nutraukiama ieškinio teisenos tvarka.

Kadangi tarp sutuoktinių yra šeimos ginčas, prieš kreipiantis į teismą paprastai aktuali privalomoji mediacija, išskyrus įstatyme nustatytas išimtis.

Tai nereiškia, kad nukentėjęs sutuoktinis privalo „susitaikyti“ su kitu ar atsisakyti kaltės reikalavimo.

Mediacijos metu galima tartis ne tik dėl pačios santuokos nutraukimo formos, bet ir dėl turto, vaikų, išlaikymo bei kitų klausimų.

Jeigu susitarimo pasiekti nepavyksta, ginčas gali būti perduodamas teismui įvykdžius taikomus procedūrinius reikalavimus.

Ar teismas bandys sutuoktinius sutaikyti?

Civilinis kodeksas numato, kad nagrinėdamas santuokos nutraukimo dėl kaltės bylą teismas imasi priemonių sutuoktiniams sutaikyti ir turi pasiūlyti taikiai išspręsti turtinius, vaikų išlaikymo ir auklėjimo bei kitus santuokos nutraukimo pasekmių klausimus. Įstatymas kartu numato atvejus, kai taikinimo priemonių taikymas gali būti netinkamas dėl sutuoktinio ar nepilnamečių vaikų interesų.

Todėl net pradėjus ginčo bylą galimybė susitarti neišnyksta.

Jeigu proceso metu šalys išsprendžia konfliktą ir susitaria dėl visų reikalingų pasekmių, galima ieškoti paprastesnio būdo užbaigti procesą.

Ką teismas spręs kartu su kaltės klausimu?

Skyrybų byla nėra vien tyrimas, kas sugriovė santuoką.

Jeigu sutuoktiniai turi nepilnamečių vaikų, bendro turto ar kitų neišspręstų klausimų, kartu gali būti sprendžiama dėl vaikų gyvenamosios vietos, jų išlaikymo, bendravimo tvarkos, sutuoktinio išlaikymo ir bendro turto padalijimo.

Todėl bylos strategiją verta kurti pagal visą šeimos situaciją.

Gali būti, kad žmogui emociškai svarbiausia įrodyti neištikimybę, tačiau ekonomiškai daug reikšmingesnis klausimas bus bendras būstas, paskola, įmonė ar kitas didelės vertės turtas.

Kokius dokumentus ir informaciją verta pasiruošti?

Prieš konsultaciją verta susisteminti ne tik įrodymus apie galimą sutuoktinio kaltę.

Naudinga turėti informaciją apie santuokos sudarymą, nepilnamečius vaikus, bendrą ir asmeninį turtą, paskolas bei kitas prievoles, pajamas, faktinį gyvenimą skyrium ir svarbiausius šeimos gyvenimo įvykius.

Jeigu reikalavimas grindžiamas neištikimybe, žiauriu elgesiu, šeimos palikimu ar kitu santuokinių pareigų pažeidimu, atskirai reikia susisteminti būtent su šiomis aplinkybėmis susijusius teisėtai gautus įrodymus.

Tokiu būdu teisininkas gali vertinti ne pavienius emocingus šeimos istorijos epizodus, o visą teisiškai reikšmingą situaciją.

Ar visada verta kovoti dėl kaltės?

Ne visada.

Kartais kaltės nustatymas turi aiškią teisinę ir praktinę reikšmę. Ypač kai egzistuoja rimti santuokinių pareigų pažeidimai ir kartu aktualios Civilinio kodekso numatytos kaltės teisinės pasekmės.

Kitais atvejais ilgas ginčas dėl to, kuris sutuoktinis labiau prisidėjo prie santykių iširimo, gali pareikalauti daug laiko ir išlaidų, nors svarbiausias žmogaus tikslas iš tikrųjų yra kuo greičiau išspręsti vaikų, būsto ar turto klausimus.

Todėl prieš pasirenkant procesą dėl kaltės verta atsakyti ne tik į klausimą „ar galiu įrodyti jo arba jos kaltę?“, bet ir į klausimą „ką man duos kaltės nustatymas?“

Jeigu reikia įvertinti konkrečias aplinkybes, galimus reikalavimus ir įrodymus, galima pateikti užklausą teisinei konsultacijai.

Skyrybos dėl kaltės nėra bausmė už blogą santuoką

Santuokos nutraukimas dėl sutuoktinio kaltės nėra baudžiamasis procesas ir jo paskirtis nėra nustatyti, kuris žmogus apskritai buvo „geresnis“ sutuoktinis.

Teismas vertina konkrečias teisines aplinkybes: ar buvo iš esmės pažeistos santuokinės pareigos, ar dėl to bendras gyvenimas tapo negalimas ir kokios teisinės pasekmės turi būti taikomos.

Todėl prieš pradedant tokią bylą verta įvertinti teisinį pagrindą, turimus įrodymus, galimą kitos pusės poziciją ir praktinį rezultatą, kurio siekiama.

Kartais santuokos nutraukimas dėl kaltės yra pagrįstas ir reikalingas kelias. Tačiau sprendimas jį pasirinkti turėtų būti priimamas ne vien dėl noro teisme įrodyti savo moralinį teisumą, o suprantant, ką kaltės nustatymas iš tikrųjų pakeis.

Paveikslėlis: 02-skyrybos-del-sutuoktinio-kaltes.jpg

ALT: Skyrybos dėl sutuoktinio kaltės – neištikimybės, žiauraus elgesio ir kitų santuokos iširimo priežasčių įrodymas teisme